Situacija situacijai nelygi... Turėjau tokį artimą giminaitį (amžiną jam atilsį). Pavėluotai sužinojo, per gal savo ir gydytojų aplaidumą, jog serga vėžiu ir jau paskutinės stadijos... Bandė jis neprarast vilties, gydėsi, ištvėrė labai sunkias operacijas, beprotiškai skausmingas procedūras, tokias kaip stuburo punkcija, kuri kažkodėl atliekama gyvai ir jokie ten nuskausminamieji nepadeda. Kamavosi jis beveik vienerius metus. Paskutiniai keli mėnesiai jam buvo tikra kančia. Jis bandė nusižudyt, o vėliau maldavo, kad jį nužudytų ar nunuodytų. Nes vėžinės metastazės buvo išplitusios po visą kūną, jam buvo siaubingai bloga ir kamavo nežmoniški skausmai, nuo kurių nepadėdavo net Morfijus... Tad, tokiose situacijuose aš suprantų tokių žmonių norą pasitraukt iš gyvenimo, kai jie žino, kad vis tiek jau mirs ir kad artimiausios savaitės ar dienos teatneš dar didesnes kančias ir beprotiškus skausmus.