sako mirtis kelia tik nevylti bet jau geriau mirti del mylimo zmogaus negu kenteti be meiles nes tik pajutes skausma suprasi kad visada norejai buti su ja bet ji jug jau nebe cia ji jau nebesugrys nes tu jos nesugebejai issaugoti tai geriau mirti del meiles negu del beprasmisku jausmu
Na nežinau, gyvenam tik kartą ir mano manymu apie savižudybę negali būt jokios kalbos. Ne tam į žemę atėjom, kad patys iš savęs gyvybę atimtumėm. Aš tikiu likimu, lemtim. Kaip lemta, taip ir bus. Kad ir kaip beprasmiška viskas atrodo, nereikia nuleist rankų. Viskas gali pasikeist, reikia mokėt laukt.
Mirtis niekada nebuna iseitis. Tai tik pabegimas nuo problemu. O be meiles gyventi galima. Visada atsiranda nauja meile.... tik reikia tiketi ir ieskoti...
Painiai pateikta tema. Įsikaičius į autoriaus komentarą, panašu turima omenyje atvejus, kai mylimas žmogus miršta ir klausiama ar ir nusižudyt pačiam ar gyvent be meilės? Kaip vienas žmogus yra pasakęs - po galais, o kas tau pasakė, kad ten bus geriau? Iš kur ištraukei, kad ten busi su tuo mylimu žmogumi? Viskas galimai visai kitaip nei prisimastai... Tad gyvent toliau ir nepaistyt nesąmonių. Visi anksčiau ar vėliau netenkame brangių žmonių, kartais netikėtai ar rodos nesažinignai,nepelnytai anksti išeina jie. Bet toks gyvenimas, taip vyko ir vyks. Jei tau duota dar laiko gyvent, tai po galais gyvenkt ir nuveik kažką gero šiame gyvenime, kol turį šansą ir laiko. Kai lieki vienas, tai nereiškia kad gyvenimas sustoja, galima gyventi ir reikia gyventi toliau, tereikia susiimt ir nevaryt savęs į depresiją bei gailėt savęs.
Tokiu atveju, turi suprasti, jog jei tu praradai mylimą žmogų, tai tuomet jei mirti tai nebent, kad išgelbėtum kitą tragiško likimo meilės istoriją, kad kam nors kitam netektu jausti to, kas tavo gyvenima pavertė kančia.